Naujienos
„Šatrijos“ choro koncertinės kelionės įspūdžiai iš Prahos/2016


„Daina sujungė mūsų širdis“, - taip pavasarį pavadino savo šešiasdešimtmečio renginį „Šatrijos“ mišraus choro daininkai. Tą mintį paliudijo koncertine kelione į tarptautinį sakralinės muzikos festivalį Prahoje liepos viduryje. Išvykai lėšas skyrė Raseinių rajono savivaldybės taryba ir patys dainininkai. Tarptautinio muzikos renginio sumanytojai suteikė chorinės muzikos entuziastams galimybę susidraugauti, kartu dainuoti, susipažinti su čekų tautos istorija ir kultūra.

 

Ankstyvą liepos 14 dienos rytą, trečią valandą, įspūdingas kelionių organizatoriaus „Eura“ autobusas pasitiko choristus miesto centre. Pervažiavę sieną su Lenkija norėjome mainytis su lenkais keliais. Tik ankstyvas gandras varlinėjo taip kaip Lietuvoje. Kelionė užtruko apie septyniolika valandų. Labai norėjosi nuvykus pavakaroti. Deja, iš choro vadovo žvilgsnio supratome, kad nieko nebus – rytoj koncertas. Gal dar negimė tas, kuris Gražvydą Jegnorą perkalbėtų...

 

Kitą dieną pradėjome pažintinę kelionę po Prahą. Mūsų gidė Rita Gradeckaitė – eruditė kaip reta. Istorija, datos, įvykiai, lydimi žmogiškų jausmų – meilės ir neapykantos. Praha Čekijos sostine laikoma nuo dešimtojo amžiaus. Įsikūrusi abipus Vltavos upės ant penkių kalvų. Jau nuo keturiolikto amžiaus pabaigos čia būta ir lietuvių tautybės žmonių – studentų ir kilmingų valdžios atstovų. Medicinos žinias Prahoje gilino mūsų J. Basanavičius. Gidė Rita pasakojo apie įspūdingosios šv. Vito katedros istoriją. Tai visos garbingos čekų tautos pasididžiavimas, istorijos liudininkas. Jį užplūdę įvairių pasaulio tautų turistai stebisi pastato didybe, puošnumu, stilių įvairove. Seniausiame Prahos pastate – šv. Jurgio bazilikoje - giedame keletą giesmių. Penkioliktą valandą mes jau šv. Salvatoro bažnyčioje. Pirmasis solinis koncertas. Dainavome visą savo paruoštą šiam festivaliui repertuarą. Ir individualiai, ir kolektyviai suprantame, kad vadovas buvo teisus – dainuoti reikia taip, kad nebūtų gėda prieš klausytojus.

 

Dar keistesnį jausmą patyrėme būdami ant garsiojo Karolio tilto. Mat palietus Šv. Jono Nepomuko skulptūrą, esančią ant tilto, išsipildo visos svajonės. Iš tos būsimos laimės ir dainą užtraukėme. Vltavos upės erdvė plati, tad mūsų „Už Raseinių ant Dubysos“ skambėjo toli toli. Stebino tai, kad praeinantys įvairių tautybių žmonės būriu stojo ir filmavo mus savo išmaniaisiais bei kameromis. Netikėtai prisijungė lietuvių būrelis, tada nuskambėjo „Tūkstantis žingsnelių“.

 

Liepos šešiolikta diena. Solinis koncertas Šv. Martino bažnyčioje. Klausėmės ispanų, suomių, belgų, prancūzų chorų atliekamų dainų. Žodžiais negalima išsakyti to pasididžiavimo savo tauta, šalia esančiais bendraminčiais jausmo. Mes – kaip ir kiti festivalio dalyviai -  muzikalūs europiečiai! Ir mūsų Gražvydas visai nepiktas. Kai diriguodamas pakeldavo žvilgsnį į nuostabaus grožio bažnyčios skliautus, tiesiog angelu pavirsdavo. Atrodo, kad ir koncerto žiūrovės moterys taip pat galvojo. Vakare plaukėme Vltavos upe, vakarieniavome laive. Čia mūsų laukė maloni ir netikėta pažintis su italų Sardinijos choru „Cantos e Melodijos“. Galima sakyti, vyko nuotaikingos lietuvių ir italų chorų varžytuvės.   

 

Kitą dieną dainomis patikrinome Nove Mesto nad Metue pilies koncertų salės skambumą, stebėjomės jos prbangiu puošnumu. Iš bokšto apžvelgėme mūsų laukiantį Ardšpachų uolų miestą. Tačiau tikrąjį jų bauginantį ir stebuklingą grožį pajauti tik būdamas šalia, liesdamas keistą akmenį ne akmenį. Stulbinančio aukščio uolų masyvas – lyg žmogaus sukurtos skulptūros. Bet kur ten žmogui! Tai dievo ir gamtos valia. Pašaukėme paslaptingą kalnų dvasią Krakonašą, o ji mus apliejo ispūdingu vandens kriokliu. Kalnai nunešė mūsų dainos aidą toli toli. Choro veteranai džiaugėsi naujai atėjusiais į chorą bičiuliais: kokie balsingi, kaip myli dainą, kokie draugiški. Šiuos dalykus jautėme visi – ir laukdami vėluojančių bei paklydusių, pamigusių, „valiutą“ besiskolindami ir sumuštinius besidalindami. Susigiminiavome. Tikėkime – ilgam.

 

Aštuonioliktą dieną praleidome Lenkijoje. Visoje kelionėje mus lydėjo sėkmė: oras buvo labai geras, visur suspėjom, koncertai Svidnicoje ir Vroclave pavyko puikiai. Reikiamu laiku atsirado reikiami žmonės: Svidnicoje – Taikos bažnyčios muziejaus administratorė, kuriai labai patiko mūsų koncertas, nuoširdžiai kvietė į kitais metais vyksiantį chorinės muzikos festivalį. Unikalus Vroclavo senamiestis, primenantis Prahą, senasis universitetas, išauginęs dešimtį Nobelio premijos laureatų, ir .... po miestą išsimėčiusios kelios dešimtys nykštukų. Giedojome šv. Marijos Magdelenos bažnyčiose. Pastarojoje dar ir į vargonų koncertą patekome. Tai buvo diskusijų!

 

Vykdami namo tyrinėjame festivalio organizatorių įteiktą prasmingą raštą, liudijantį mūsų nuoširdžias pastangas ir meninį lygį. Viską suprantame, nors parašyta nelietuviškai – kelionėje pramokome susikalbėti visaip.

Mūsų įspūdžius galėtume apibendrinti tokiu tekstu: „Esu naujokas šiame kolektyve ir tokia išvyka man pirma. Įspūdinga buvo viskas, ką teko pamatyti ir pajausti. Džiaugiuosi, kad esu šio puikaus ir draugiško kolektyvo narys. Tegyvuoja „Šatrija“! Gyvuos. Nes mūsų šeimų nariai mus myli ir kantriai laukia grįžtančių iš repeticijų ir kelionių. Nes daina sujungia širdis, dovanoja draugystę ir ilgalaikį grožį.   

 

 

Choristė Ona Sinkevičienė