26 Rgp Teatro „Braižas“ premjera
Gimimo-mirties ciklas Žemėje sukasi nepaliaujamu ratu, juo keliauja visa, kas gyva – leitmotyvas skambantis Raseinių rajono kultūros centro mėgėjų teatro „Braižas“ spektaklyje „Rauda“, pagal to paties pavadinimo Birutės Pūkelevičūtės draminę poemą. Tai Jolantos Šimaitienės režisuotas literatūrinis muzikinis spektaklis debiutavęs rugpjūčio 23 d. istoriškai skaudžią, tuo pačiu labai prasmingą Juodojo kaspino, Baltijos kelio dieną. Šviesos operatorius – Nerijus Guntarskis, garso operatorius – Domantas Valinčius. Spektaklis savo susitikimo su žiūrovais laukė ne vienerius metus, nors premjera buvo numatyta dar pavasarį, tačiau situacija dėl pandemijos pakoregavo premjeros planus. Galbūt, tai buvo ir vedanti Aukščiausiojo ranka, kad premjera įvyktų tokiu metu, kuomet palaikymo reikia mūsų šalies kaimynams. Šių dienų kontekste spektaklio spalvos – balta ir raudona, tapo solidarumo simboliu kaimynų tautai išgyvenančiai pilietinio virsmo išbandymus. Sakralią, archaišką, mistinę scenografiją spektakliui sukūrė scenografė Renata Lauraitytė. Aktorių kostiumai, dekoracijos tarsi persipina papildydami vienas kitą, juoda – gedulas, netektis, juodos spalvos fone raudona – žuvusių sūnų, brolių, mylimųjų kraujas, kur viską vainikuoja balta – šviesios vilties spalva. Dinamiškus monologus spektaklyje keičia archajiški aktorių atliekami choriniai giedojimai. Muzikinį apipavidalinimą kūrė kompozitorius Raimundas Tarvydas. Muzika savo sąskambiais nukelianti žiūrovus keletą šimtmečių atgal – gili, šviesi, sopulinga, beldžianti į sielos gelmes, nepaliekanti abejingų. „Raudoje“ daug sakralių, apeiginių elementų. Aktorius Laimonas Stoškus, tarsi senojo lietuvių krivio vardu, kalba apie garbingas apeigas, kad nebūtų paniekinta mirusio kovotojo mirtis, žiūrovą įtraukia į gedėjimo, jėgos, grožio, ateities vilties aukštinimo, epo teatrinį pasakojimą. Spektaklio pagrindas motinų (aktorės Nijolė Kavaliauskienė, Zita Giedraitienė), seserų (aktorės Daiva Papreckienė, Sandra Pocienė) ir mylimųjų (aktorės Lina Urniežiūtė, Sandra Maslauskienė) monologai. Ant savo širdies altoriaus mamos, seserys, mylimosios padeda jautriausius prisiminimus, kupinus šviesos ir skausmo šalia, aukštinant sūnų, brolių, mylimųjų kovą prieš įvairaus laikmečio lietuvių kovą su neteisybe, priespauda, siekiant aukštų idealų. Lietuvos moterys ilgus amžius siekė savo kraštą ginti aukodamos ir apraudodamos savo brangiuosius, vienintelius, mylimus. Aktorių lūpose ne kartą skamba frazė, kaip svarbu kovoti dėl tikros tiesos, tautos, beprasmišką gyvenimą keičiant „šviesia mirtim“. Prašoma priglobti Žemelę ne tik didvyrių, kovotojų kūnus, pelenus, bet ir šventą atminimą. Atminimą apie brangius, kaip kraujuojančią žaizdą, nutrūkusią giją, kiekviena žuvusio kovotojo netekusi moteris,nešiojo savo širdyje, nuo pagonybės iki partizaninių kovų. Kraujuoja ir aprauda moterys savo sūnus, brolius, mylimuosius ir dabar kitose pasaulio kraštuose, vakar, šiandien, šią minutę. Širdgėla aktorių lūpomis prasiveržia sopulingu: „Aiman…“. Jaudinančiai skamba aktoriaus Edgaro Juškos žuvusio brolio kvietimas ruoštis amžinon kelionėn, su viltingu padrąsinimu, kad jis atgims ateities kartoms ir sužaliuos lapeliais nesibaigiančiame gyvybės rate. Be pabaigos pradžios nėra, o Žemėj viskas atsinaujina…
Turime viltį, kad visi, matę spektaklį ir būsimi žiūrovai, žiūrėdami „Raudą“ išgyvens mirties ir gimimo virsmą, prisikeldami skaidrioje vilties šviesoje. Šį stiprų nepakartojamą jausmą patiriame mes, Raseinių rajono kultūros centro mėgėjų teatro „Braižas“ aktoriai kaskart galėdami dalyvauti žmogų, jo asmenybę transformuojančiame teatro kūrybiniame procese. Laukiame susitikimų su Jumis, brangūs žiūrovai, „Braižo“ naujame spektaklyje „Rauda“.
Teksto autorė: RRKC mėgėjų teatro „Braižas“ artistė Sandra Maslauskienė
Teksto nuotraukos Audriaus Norkaus
Informacija atnaujinta 2020-08-26