Prisimenant XIII folkloro festivalį „Aš padainūsiu dainų dainelę“: dainos ir tradicijų šventę

2025 m. gegužės 31 dieną, Simono Stanevičiaus gimtinėje Kanopėnų kaime, Viduklės seniūnijoje, įvyko tryliktasis folkloro festivalis „Aš padainūsiu dainų dainelę“. Šis, jau tradicija tapęs renginys, kasmet suburia folkloro kolektyvus iš įvairių Lietuvos kampelių bei kaimyninių šalių, kviesdamas ne tik dainuoti, bet ir iš naujo atrasti tautinės kultūros šaknis. 

Festivalio sumanytoja, organizatorė, vedėja ir neabejotina širdis – folkloro ansamblio „Degule“ vadovė Asta Nikžentaitienė. Jau daugiau nei dešimtmetį jos iniciatyva festivalis ne tik gyvuoja, bet ir plečiasi, stiprėja, įgauna vis daugiau turinio ir prasmių.

„Kai pradėjome su folkloru, važinėdavome po visus kampelius – į kitų festivalius. O paskui pagalvojau: kodėl nepadarius ko nors savame krašte? Ilgai ieškojau tinkamos vietos ir galiausiai supratau – kas gali būti prasmingiau nei dainą grąžinti ten, kur ją rinko pats Simonas Stanevičius?“, – pasakoja Asta.

Dalyvavo kolektyvai iš Lietuvos ir Latvijos

Šiemet festivalyje dalyvavo šeši kolektyvai, atsivežę savo kraštų dainas, šokius, instrumentus ir tautinius kostiumus:

• Vilkaviškio kultūros centro ansamblis „Lankupa“
• Kauno Palemono gimnazijos folkloro ansamblis „Bitula“
• Kauno folkloro klubas „Liktužė“
• Panevėžio kultūros centro ansamblis „Pulkelis“
• Latvijos folkloro grupė „ATZELE“
• Raseinių rajono kultūros centro ansamblis „Degule“

Kiekvienas pasirodymas – tai kelionė į savitą muzikinį pasaulį, kur suskamba autentiški balsai, pasirodo archajiški ritmai, prisimenamos senos istorijos.

„Kolektyvus renkamės ne formalumu, o gyvu ryšiu. Kartais pamatai ansamblį kitame renginyje – paklausi: atvyksit pas mus? Viskas remiasi į pasitikėjimą ir meilę dainai“, – dalijasi Asta. – „Turime tokią mainų tradiciją – tu pas mus, mes pas jus. Tai ne konkursas, o bendrystė.“

Dainos grįžta į savo ištakas

Festivalis vyksta ypatingoje vietoje – Simono Stanevičiaus gimtinėje. Tai ne tik simboliška, bet ir labai praktiška: sodybos aplinka sukuria jaukią, kamerinę atmosferą, kuri tarsi kviečia dainą skambėti natūraliai – be scenos ribų, be mikrofonų, tarp medžių ir žmonių.

„Ten – pati gražiausia aura. Ir muziejininkas puikus – priima, padeda, visada kartu. Mes ten jaučiamės kaip namuose“, – sako festivalio organizatorė.

Šių metų festivalis buvo išskirtinis – skambėjo Simono Stanevičiaus užrašytos dainos, kurias atliko Raseinių rajono kultūros centro folkloro ansamblis „Degule“. Taip siekta ne tik pagerbti tautosakos rinkėjo atminimą, bet ir parodyti, jog liaudies kūryba – gyva, kol ją dainuoja.

Tarp iššūkių – meilė dainai

Renginio organizatoriai neslepia – folkloro šventėms vis dar trūksta dėmesio. „Finansinė parama – minimali. Jei turime autobusą – jau gerai. O visa kita darome savo rankomis. Nes kai nori dainuoti, ieškai ne priežasčių, o galimybių.“

Paklausta apie folkloro situaciją šiandien, Asta Nikžentaitienė atvirai pasakoja apie sistemines spragas: „Mokyklos nebeskatina tautinės kultūros. Daug kas renkasi technologijas, informatikos klases. Bet jeigu vaikui niekas net nesuteikia galimybės išgirsti liaudies dainos – kaip jis žinos, kad tai gali būti gražu?“

Žvilgsnis į ateitį

Festivalio pabaiga – ne galas, o tęsinio pažadas. Asta svajoja apie etnokultūrinę mokyklėlę, kur vaikai galėtų susipažinti su šokiais, pasakomis, dainomis. „Norėčiau, kad šeštadieniais tėvai su vaikais ateitų ne į prekybos centrą, o į kultūros namus. Liaudies kultūra – tai ne muziejus. Ji gali būti gyva, jei mes ją tokią padarysime.“

Tryliktasis festivalis „Aš padainūsiu dainų dainelę“ paliko šiltą, gyvą pėdsaką. Čia susitiko kartos, skambėjo senos melodijos, ir – gal svarbiausia – buvo jaučiama, kad daina vis dar svarbi. Ne tik praeities liudininkė, bet ir dabarties palydovė.

Raseinių rajono kultūros centro informacija

Nuotraukos Deivydas Grabauskas

Nuotraukų albumas I dalis

Nuotraukų albumas II dalis