Atmintis gyva, nes liudija

Atmintis gyva, nes liudija

Žvakutės ankstyvą rytą tamsiuose languose, neužmirštuolė žmogui prie krūtinės… Bet svarbiausia – moralinis įsipareigojimas mažu ar dideliu darbu įnešti savąją dalį į Tėvynės statinį, kurio pagrindan įklotas troškimas turėti ją laisvą, suvokta persilaužimo žingsnių svarba ir sudėta didžiausia auka, įmanoma žmogui. Įpareigojančios mintys turėtų lydėti kiekvieną ir skatinti suvokti, jog būdamas abejingas, vadovaudamasis siauru požiūriu ir neigdamas, silpnini tą brangų statinį ir menkini pats save. Įsiklausyk – jau gana dažnai galima išgirsti tokią mintį: ,, Lietuva dar niekada negyveno taip gerai, kaip dabar“. Šis teiginys džiugina ir tikrai ištariamas žmogaus, gebančio vertinti objektyviai.
Nemakščių miestelio centre vykęs Laisvės gynėjų dienos minėjimas kėlė žmonių susitelkimo, minčių bendrystės, artimumo pojūtį. Kalbėjusieji skatino mąstyti apie šiandieną, savo veiklą kreipti jos labui – tai būtų tinkamiausia pagarba ir padėka tiems paprastiems žmonėms, kurie savo tada gyventas valandas pavertė žygdarbiu. Aikštėje degantys laužai, rikiuotė jaunųjų šaulių, prie Lietuvos žemėlapio garbių seniūnijos žmonių nešamos žvakutės, visų susirinkusiųjų giedamas Lietuvos himnas, choro bei vyrų dueto atliekamos dainos, į kurių skambesį liejosi daugelio klausytojų balsai, ir kūrė tą artumo jausmą. Kalbėjusieji ir žiūrovai tarpusavyje dalijosi anos istorinės dienos prisiminimais: buvę tada prie dabartinio Seimo pastato didžiulėje minioje, pasiryžę sunkiausiam išbandymui.
Tokiuose susiėjimuose prisimename, atiduodame pagarbą, patikriname save šiandienoje.

Choreografė Živilė Lembutienė