24 Lie Opera sugrįžta į Raseinius!
Liepos 30 d. 18 val. Raseinių turgaus scenoje operos premjera – V. A. Mocarto „Tito gailestingumas“. Šią klasikinės muzikos šventę Raseinių auditorijai vėl dovanoja VŠĮ „Operos akseleratorius“ komanda, projekto partneris – Raseinių rajono kultūros centras. Apie naują operos pastatymą pasakoja režisierė Karina Novikova. Režisierę kalbino Arūnas Kazlauskas.
Kūrybinė rezidencija jau kelinti metai vyksta Daugoduose Rosvaldo ir Redos Kunickų sodyboje. Kaip naujai pakviesti atlikėjai sutinka idėją repetuoti rezidencijose kaime ir vaidinti nedideliuose miesteliuose?
Atlikėjams tai labai patrauklu. Susirinkti ir dirbti prie vieno projekto, nelakstyti iš vieno spektaklio repeticijos į kitą, susikaupti ties vienu darbu yra prabanga. Ir žalia aplinka, ramesnis tempas yra patrauklūs savaime. Rezidencijų metu susikuria mažas atskiras pasaulis, kuris žavi ir daug kam tampa gražiu prisiminimu. Tokia net truputį utopija, būti mažame miestelyje, bet dirbti aukštame profesiniame lygyje. Na, pavyzdžiui mūsų dirigentas Martynas Stakionis dabar sutinkamas Europos teatruose, Nacionalinėje filharmonijoje, choreografė Stefanija Nosovaitė kuria Kauno muzikiniame teatre, kolegos suvažiuoja iš visos Europos (Italija, Serbija, Latvija, Prancūzija, Belgija). Man toks „kokteilis“ labai patinka.
Tai jau jūsų toli gražu ne pirmoji rezidencija Raseinių rajone…
Raseiniuose būsime jau trečius metus (šiemet savaitę darbuosimės ten ir savaitę Biržuose). Į Raseinius mus pakvietė Rosvaldas ir Reda Kunickai. Tai fantastiškas mecenatystės pavyzdys. Taip pat bendradarbiaujame ir su Raseinių kultūros centru. Raseiniuose pastatėme W. A. Mozarto scenų pastišą, jo „Don Giovanni“, na o pernai įvyko protrūkis. Gavę privačią paramą galėjome pasirodyti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (meno vadovas Gintaras Rinkevičius). Pastatėme dvi vienaveiksmes operas Dž. Pučinio „Džanį Skikį“ ir retą veikalą, tik antrą kartą atliktą austrų kompozitoriaus F. Šrekerio „Liepsnos“. Šį dviejų veiksmų spektaklį rodėme Kristupo vasaros festivalyje Vilniuje ir Trakuose. Labai džiaugiuosi tokiu „Operos akseleratoriaus“ šuoliu, galėjau įsitikinti, jog gautą finansavimą galime labai efektyviai išnaudoti ir rengti valstybinių teatrų lygio spektaklius.
Kokių šalių atlikėjus pamatysime Raseiniuose? Kuo ypatinga šių metų komanda?
Susirinko gana margas ir įdomus tarptautinis kolektyvas – dvi gabios solistės iš Lietuvos, kurios šiuo metu dar studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, choreografiją kurs ir šoks sesė ir brolis Stefanija ir Jokūbas Nosovai, diriguos Martynas Stakionis – kylanti dirigavimo žvaigždė. Kiti solistai atvyks iš Serbijos, Latvijos, Prancūzijos, Italijos. Jiems akomponuos pianistė iš Belgijos. Manau, kad turėsime progos su jais visais susipažinti plačiau. Kiekvienais metais stengiamės ieškoti naujų vizualinių scenografijos sprendimų. Šiais metais tuo užsiima Eglė Ščiukaitė, kelerius metus dirbusi grimo dailininke Vilniaus Mažajame teatre .Šiuo metu ji dirba ir studijuoja Berlyne “Deutsches Theather” grimo dailininkės ir teatro kaukių kūrimo specialybę. Eglė tikisi, jog vizualių sprendimų pagalba operai „Tito gailestingumas“ padės suteikti naują gyvenimą. Vėl neapsieiname be UAB „Danspin“ paramos – įmonė suteikė vilnos perukų gamybai.
Kokia yra jaunų atlikėjų operos vizija? Ar ji skiriasi nuo tos operos, kurią mes įpratę matyti?
Opera šiais laikais vienas dinamiškiausių scenos menų. Čia galima pamatyti labai drąsių sprendimų, kurie, pavyzdžiui, Vokietijoje daro įtaką ir dramos teatrui. Ne paslaptis, kad apie aštuoniasdešimtuosius metus operos žanrą buvo ištikusi krizė. Europoje vyravo „muziejiniai”, nuspėjami pastatymai, veikiau kostiuminiai koncertai. Melomanai ėjo pasiklausyti garsių solistų, bet spektaklių lankomumas buvo smarkiai kritęs. Viskas pasikeitė su garsių to meto režisierių atėjimu į teatrą. Vienose šalyse anksčiau (Vokietija), kitur vėliau, bet šis procesas sukėlė naują susidomėjimo opera bangą. Pavyzdžiui, Amsterdamo operoje publikoje galima sutikti nemažai jaunų žmonių, Paryžiuje ir kitose Europos sostinėse taip pat. Spektakliai gyvi, „švieži”, juose yra veiksmas, interpretacija, galima įsijausti į personažų istorijas, patirti įvairias emocijas, net jei tai ir pasibjaurėjimas. Opera yra visokia, kaip ir kitos meno formos.
Mūsų W. A. Mocarto „Tito gailestingumo” pastatymas nesieks atkurti istorinio laikmečio, ar atkartoti muzikos grakštumą. Jis, be abejo liks. Na, o tuo metu mes ieškosime tų dalykų, kurie mūsų galva, jaudino ir Mocartą – žmogiškos dramos, išdavystės, draugystės, toksiškų santykių, aistros, atlaidumo. Viskas ir šiandien labai aktualu. Žinoma, stengsimės, kad dvi valandas trunkantis dviejų dalių spektaklis žiūrovui neprailgtų. Pirmiausiai turi būti įdomu, o tik po to visos mūsų vizijos.
Skaitytojams tikriausiai yra įdomi tokios tarptautinės rezidencijos „virtuvė“. Kokia jos dienotvarkė, kiek laiko skiriama darbui, kiek poilsiui, bendravimui?
Dienotvarkė labai įtempta. Repetuojame du kartus dienoje, mažiausiai po tris valandas. Solistai keičiasi, na o statytojai „priima” vis naujai užėjusius į repeticiją. Esame repetavę ir vienuolika valandų. Pianistas grasinosi, jog steigs profsąjungą atlikėjų teisėms ginti… Na, o prie sceninių repeticijų dar yra muzikinės. Kartais papildomai repetuojam šokius. Visos rezidencijų dienos nukreiptos į procesą, nes paprastai teatre opera yra statoma bent mėnesį, o mes turime dvi savaites. Žinoma, randame laiko ir bendravimui – tai yra neatskiriama kiekvienos rezidencijos dalis.
Ačiū už pokalbį. Nekantriai lauksime premjeros!
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Informacija atnaujinta 2023-07-24