04 Lap Liucijos Pačkauskaitės tapybos paroda „Ties kriokliais“
Mano kūrybos pagrindas – gamtiniai epizodai iš asmeninių archyvų, patirčių, stebėjimų ir prisiminimų. Gamta kupina archetipinių vaizdinių ir simbolių, kurie šimtmečius gyvuoja mene ir žmogaus sąmonėje. Siekiu stebėti ir fiksuoti, kaip tokie archetipai įgauna pavidalą mano kasdienybėje, ieškodama sintezės tarp individualaus išgyvenimo ir universalaus gamtos patyrimo ir suvokimo.
LIUCIJA PAČKAUSKAITĖ
Nuo 2023 – Tapybos magistro studijos VDA
2019-2023 – Tapybos bakalauro studijos VDA
2013-2016 – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykla
2021-2024 – parodos, kuratorinė veikla.
Kūrybiniame procese derinu atidų aplinkos stebėjimą ir intuiciją. Naudodama įvairias tapybinės raiškos technikas, savo paveiksluose stengiuosi perteikti erdvės, gylio, švytėjimo įspūdį. Kurdama paveikslą stengiuosi atsiriboti nuo itin realistiško vaizdavimo, palikdama vietos žiūrovo interpretacijai. Toks metodas leidžia permąstyti klasikines gamtos temas – tokias kaip miškas, upė, dangus – įpinant į jas savo asmeninių apmąstymų. Kiekvienas paveikslas tampa intymiu pokalbiu tarp manęs ir gamtos pasaulio, atviru kiekvienam stebinčiajam jį patirti savaip. Mano tikslas – kurti darbus, kurie būtų ir individualūs, ir visuotinai rezonuojantys, tyrinėjantys amžinus gamtos vaizdinius nuolat kintančiame pasaulyje.
Apie parodą „Ties kriokliais“
Šioje darbų serijoje persipina gamtiniai siužetai iš gimtojo kaimo ir dabarties kasdienybės mieste. Augau Raseinių rajone, Alėjų kaime. Nors ten nebegyvenu jau beveik dvidešimt metų ir sugrįžtu tik aplankyti, vaizdai iš vaikystės kiemo kasdien lydi prisiminimuose, apmąstymuose, sapnuose. Juos tapau. Paveiksle kaimo kalva, prūdas, kapinių eglynas ir kiti panašūs siužetai transformuojasi, tapdami vaikystės nostalgijos padailinta savo versija. Šalia įsiterpia ir momentai iš mano dabarties. Pastarieji atsiranda, kai pavargusi nuo greito gyvenimo spalvų ir garsų, ieškau tylos plyšelio medyje, paukštyje, miesto parko kūdroje.
Parodos pavadinimas “Ties kriokliais” pasiskolintas iš paveikslo, kuriame vaizduoju vaikystės sodybos kiemo teritoriją juosiantį Alėjos upelį. Vienoje vietoje tekantis jo vanduo užkliūna už akmens, sudarydamas mažą kriokliuką. Visgi, prisiminimuose viską matau vaiko akimis, kai viskas atrodė gražiau, paslaptingiau, stebuklingiau. Ir upelis ten krenta dideliais kriokliais. Ir kaimynės kiemo kalvelė tampa Everestu. Ir kaimo prūdo paviršiuje išnyra banginio uodega…
Informacija atnaujinta 2024-11-04