11 Rgp Nuo žemės iki scenos: kiekviena gyvenimo patirtis scenoje įgauna prasmę
Nuo žemės iki scenos: kiekviena gyvenimo patirtis scenoje įgauna prasmę
Vieną dieną jis dirbo žemę, kitą – kilo į dangų ultralengvuoju lėktuvu. O dabar jo kelias atvedė į teatrą, su kuriuo, beje, niekada nebuvo išsiskyręs. Darius Peckus įsitikinęs, kad kiekviena gyvenimo patirtis praverčia scenoje. Nuo šiol jis Raseinių rajono kultūros centre kuria spektaklius su vyresniųjų moksleivių ir suaugusiųjų trupe. Apie gyvenimo posūkius, kūrybą ir svajones – mūsų pokalbis.
Teatras, keičiantis žmones
Teatrologai sako, kad teatras atveria mums galimybę patirti skirtingas gyvenimo perspektyvas, kurių kitais būdais galbūt neatrastume. Jis suteikia atradimo džiaugsmą ir leidžia išgyventi katarsį – ypatingą išsigryninimo, apsivalymo jausmą. Teigiama, kad teatras mums leidžia lavinti empatiją ir tapti truputį geresniems. Šią mintį patvirtina ir Darius, kuris ne per seniausiai Raseinių rajono kultūros centre subūrė teatro trupę (nepainioti su neseniai kūrybinį 30-metį atšventusiu teatru „Braižas“!). Režisierius D. Peckus teigia, kad teatras turi padėti nešti žinią žiūrovui, įžvelgti mūsų kasdienybės prasmę, rasti joje vertybinę skalę, kuri ištirpsta kasdienių veiksmų ir santykių rutinoje. Įžvelgti reikšmę to, kas atrodo nereikšminga, buitiška, kartais be vertės.
„Labai svarbu įskiepyti meilę teatrui vaikuose, man labai gražu, kaip jie pasikeičia – dalelę savęs aš juose palieku. Didesnis individualus kontaktas man suteikia tokią galimybę. Net jeigu jiems kas nors nepavyks, vis vien tie dalykai liks visam gyvenimui. Ir to jie negaus nei mokykloje, nei kur nors kitur. Mano tikslas nėra paversti juos aktoriais. Mano tikslas – kad jie atsiskleistų. Didžiausias džiaugsmas apima tada, kai vaikai pradeda kurti, improvizuoti, statyti scenas, vieni kitiems patarti. Susitelkiu į tai, kad jie išmoktų atsiskleisti, kalbėti, improvizuoti, kad visa tai sklistų iš jų pačių. Tenka pripažinti, kad ne visiems pavyko pasilikti trupėje. Kitiems buvo ne pakeliui. Turi būti bendrystė, pagarba, atsakomybė. Charakteriai mūsų trupės narių visi skirtingi, bet visi vienas kitą jaučia, visus vienija noras, gal net nevaidinti, bet tą mintį nešti savyje ir skleisti. Teatras – tai ir etika, supratimas. Mums netinka toks požiūris: „Aš čia kietas, čia vaidinu.“ Ne, mums jau dabar taip netinka, tu turi norėti iš tikrųjų, sąžiningai. Turi būti tam tikra dvasinė linija. Tu visada turi jausti partnerį ir tai paveldi tik iš teatro“, – sako Darius.
Į teatrą atsinešė visą savo gyvenimo patirtį
Visą sąmoningą gyvenimą D. Peckus kryptingai ėjo teatro keliu – nuo pirmųjų kūrybinių bandymų iki profesionalios režisūros. Jis baigė Klaipėdos universitete teatrologijos specialybę, apsigynė magistrantūrą, dalyvavo Lietuvos klojimo teatro draugijos veikloje, rašė straipsnius teatro ir apskritai meno temomis, o daugeliui scenos mėgėjų Darius buvo žinomas kaip unikalaus balso ir meninės išraiškos skaitovas. Galbūt tiesioginis ryšys su žeme – ilgi ūkininkavimo metai, o laisvalaikiu įgyvendinta dar viena svajonė – lėktuvo pilotavimas, režisierių įkvėpė naujiems kūrybiniams sumanymams.
Šiuo metu teatro trupėje – darbymetis: rengiamasi premjerai, kuri planuojama rugsėjo mėnesį. Statomas spektaklis „Kur yra pasaka…“ pagal Vilhelmo Haufo pasakos „Pasaka knygos drabužiais“ motyvus. Kas skaitė šį autorių, puikiai supranta, kad jo kūryba skirta ir vaikams, ir suaugusiesiems. Paralelę čia galima išvesti nebent su Antuano de Sent-Egziuperi kūryba. Įdomu tai, kad Darius veikalą perrašė ir netgi papildė savo personažais. Pavyzdžiui, čia atsiranda vienas netikėčiausių personažų – dirbtinis intelektas – itin aktualus šiandienos pasaulyje, natūraliai atliekantis savo vaidmenį. Pasak Dariaus, trupėje vaidina ir scenos patirties turintys, ir jos neturintys aktoriai. Tačiau režisierius pripažįsta, kad netgi lengviau dirbti su tais, kurie jos neturėjo. Tam tikri sceniniai šablonai kartais gali ir trukdyti. Sceninė patirtis ne visada tampa privalumu…
„Aš labai noriu nesugadinti vaikų. Noriu, kad jie teatrą „pačiupinėtų“, bet nekurtų dirbtinių povyzų, kad pas juos neatsirastų štampų, tokių kaip „aš vaidinu“ ir panašiai. Aplinka, žmonės, gyvenimo paradoksai ir absurdas suteikia daugybę temų spektakliams. Spektaklyje yra scenų, kurias aš paėmiau tiesiog iš gyvenimo. Tie visuomenės mados dalykai asmenybę tiesiog užgožia ir paverčia dar viena masinės kultūros kopija. Taigi pačiame gyvenime mes pametame pasaką, pametame gilius dvasinius dalykus. Mums tiesiog tam nėra laiko. Mes turime prisitaikyti: „Tu nesi protingas, aš turiu būti protingas.“ Gražu, kai vėl surandame prasmę, kurią buvome pametę“, – teigia trupės vadovas.
Tačiau spektaklis – tik galutinis kūrybinio proceso rezultatas. D. Peckaus vadovaujamoje trupėje kur kas svarbesnis pats kelias: bendrystė, pasitikėjimas vieno kitu, kūrybinė drąsa ir žmogaus augimas. Būtent todėl režisieriui svarbu ne vien būsima premjera, bet ir žmonės, kurie ją kuria. Režisierius D. Peckus nebijo rizikuoti.
Būsimoje premjeroje žiūrovų lauks ne viena staigmena, netikėtumas, kaip ir minėtasis veikėjas „dirbtinis intelektas“. Netikėtumų netrūksta ir pačioje trupėje – čia susibūrė patys įvairiausi žmonės, kuriuos vienija ne scenos patirtis, o noras kurti. Kolektyve susibūrė įvairios gyvenimiškos patirties žmonės. Tarp jų – ir iš Ukrainos atvykusi moksleivė Vlada Makasevič, kuri kolektyve jaučiasi sava, aktyviai įsitraukia į kūrybinį procesą ir, pasak režisieriaus, scenoje atsiskleidžia vis drąsiau. Tokie pavyzdžiai tik patvirtina, kad teatras suartina žmones nepaisant jų amžiaus, patirties ar gimtosios šalies. „Spektaklyje yra rizikos, bet manau, kad čia nereikia prisitaikyti, reikia daryti taip, kaip iš tiesų atrodo“, – patikino Darius.
Vietoje epilogo
Šiandien, kai gyvenimo tempas verčia skubėti, o informacijos srautas keičia vieną naujieną po kitos, teatras išlieka viena iš nedaugelio vietų, kur žmogus gali sustoti, įsiklausyti ir pažvelgti į save. Galbūt todėl D. Peckaus kūryboje tiek daug dėmesio skiriama ne efektui, o prasmei, ne triukšmui, o gyvam žmogaus susitikimui su žmogumi. Režisierius tiki, kad teatras neprivalo pataikauti madai – jis turi kalbėti apie tai, kas iš tiesų svarbu. Pasak Dariaus, scenoje žmogus lieka be kaukių, kurias kasdien užsideda visuomenėje. Ten išnyksta socialiniai vaidmenys, o lieka tik tiesa, kurią kiekvienas atsineša iš savo gyvenimo. Galbūt todėl į trupę ateina tiek skirtingų žmonių – nuo vyresniųjų klasių moksleivių iki savo gyvenimo kelią jau atradusių suaugusiųjų. Visus juos vienija tas pats noras – ieškoti prasmės ten, kur kasdienybė jos nebemato.
Visuomenėje mes visada vadovaujamės autoritetais ir šablonais. Turime atitikti standartus. Pasak Dariaus, tuo vadovaudamiesi mes prarandame savastį. „Turi būti teisingas, bet tavęs nėra. Jeigu visiems priimtina, kad tai, ką daro koks nors autoritetas, yra gerai ir gražu, tai aš būsiu apkvailintas, jei pastebėsiu kitaip. Sukurk greitą produktą, įkelk į feisbuką, dar kur nors, gauk rezultatą. Visi sakys, kad gerai padaryta, o už dešimties minučių to niekas neatsimins. Tačiau, jei reikia susikaupti, čia jau kita kalba. Teatras nėra greitas ir lengvai virškinamas produktas, tačiau teatras sugrąžina pasaką“, – tvirtina režisierius.
Linkime D. Peckui ir jo trupei kūrybinės drąsos, neblėstančio įkvėpimo ir kuo daugiau žiūrovų, kurie po spektaklio išeitų atradę – ar bent iš naujo prisiminę – savo pasaką.
Teksto autorius
Albinas Stakauskas
